Mokiniai apie projekto

„Europa: iš skirtingų praeičių į bendrą ateitį“

partnerių susitikimą

Nė vienas ir mūsų trijulės nesitikėjo, kad daugybė metų sunkaus darbo nepatogiame mokyklos suole atsipirks taip greit – po netikėto skambučio. O jei ir tikėjomės kada gauti atlygį už savo triūso valandas, niekada negalvojome, kad tas atlygis atšokuos pas mus taip greit – mokslo metams nė nespėjus įsibėgėti. Ši kelionė, galimybė susipažinti su mitais ir legendomis, o gal tiesiog miestietiškais juokeliais apipintomis kultūromis, buvo tikra įspūdžių ir nuotykių mišrainė.

Pradėkime nuo to, kad mes, trys vienas kito nepažįstantys jaunuoliai, greičiau jau jaudinomės, negu nekantravome prieš tolimąjį skrydį. Tačiau galvoje kirbančius klausimus: „Į kokią šeimą pateksiu?“, „Ar mano vežamos lauktuvės nebus per kuklios?“ arba „Kaip sutarsiu su savo korespondentu?“ greitai pakeitė maloni nuostaba – po ilgos kelionės lėktuvais, autobusu, mašina mes atsidūrėme magiškai mielame Aix les Bains miestelyje, greitai pakerėjusiame mus neįtikėtinomis Alpėmis.

Kitas žingsnis, adaptavimasis šeimose, sunkiai surezgančiose sakinius angliškai, taip pat nebuvo toks sunkus, kokio tikėjomės. Šeimos mus pasitiko lyg savus vaikus ir apipylė mus ne tik meile, bet ir gėrybėmis. Mūsų nenuvylė ne tik kasdienės kelionės į mokyklą (vienam iš mūsų net paliko neišdildomą įspūdį, nors, atrodytų, kas nuostabaus čia gali būti), o  ir vietinė mokykla, kuri nors ir skyrėsi nuo įsivaizduotos, buvo miela – mokiniai ten draugiški ir visada rasdavo mums minutėlę pasilabinti ar pasiteirauti, kaip ten Lietuvoje – ar labai šalta. Net, atrodytų, turėjusi būti nuobodžiausia mūsų „komandiruotės“ dalis – tūnojimas mokyklos suoluose, prezentacijų pristatymas ir klausymas – buvo velniškai smagi ir įdomi. Taigi, jeigu mus sužavėjo tokie paprasti dalykai: mokykla, jos mokiniai ar nusigavimas iki mokyklos, pagaliau, ar įmanoma apsakyti, kokie mes buvome laimingi, pagaliau užkopę į pačias Alpes? Sunkiai. Jos pranoko visus lūkesčius ir greičiau jau priminė gabalėlį rojaus, negu mūsų kasdien mindomos žemės dalį.

Prieš važiuojant į Prancūziją mūsų galvos buvo kimšte prikimštos norom ar nenorom susiformavusių stereotipų apie kitas, taip pat projekte dalyvavusias šalis. Tačiau nereikėjo nė dienos bendravimo su kitų šalių atstovais ir stereotipų kaip nebūta. Iš tiesų mus, mažytę, gal kiek net užguitą tautelę, visi pasitiko išskėstomis rankomis, su šypsenomis veiduose ir virtinėmis klausimų apie neišbrendamo sniego kupinas žiemas ir gatvėmis vaikščiojančius ječius (olandų humoras).

Čia, Lietuvon, grįžome labiau liūdni, negu laimingi – sunku buvo palikti naujus draugus, su kuriais dar pažadėjome susitikti, naujus tolius ir malonią prancūzišką rutiną.

Esame beprotiškai dėkingi gimnazijos administracijai (direktorei O. Mačernienei) už galimybę pažinti kitas kultūras, įsilieti į prancūzų šeimų kasdienybę ir tiesiog pabendrauti su savo bendraamžiais iš kitų šalių.

Nuoširdžiai

Monika, Rimantas ir Tomas

Keletas įamžintų akimirkų  1  2  3  4  5  6  7