Sausio 28-ąją pamokos toje Vilniaus gimnazijoje nevyko. Ir kaip galėjo – juk tądien laikas ir erdvė čia iškrėtė pokštą (tiesa, – ilgai planuotą ir nuosekliai rengtą).

Mieli svečiai! Jūs nesate Vilniuje. Tai – Kaunas, XX amžiaus trečiasis dešimtmetis... – skelbė ne tik gimnazistų atvykėliams įteikiamos programos bei atlapan įsegamos rožės, bet ir visa aplinka: prošal elegantiškai pražingsniuojančios poniutės, pečius apsisiautusios kailiais, pasidabinusios žaviomis skrybėlaitėmis ir įgudusia ranka grakščiai laikančios cigarečių kandiklį, zujantys trumpakelniai pasiuntinukai, degančių akių „studentai“, uniformuoti karininkai, restoranai, cukrainės, krautuvės...

Pereikite Laisvės alėja ir užsukite į Makso Konrado kavinę, kur susirinks ponios ir ponai, romantikai, patriotai, konservatoriai, užsuks smalsumo paskatinti ir naujovių išsiilgę studentai. Tačiau kavinės senbuvių tradicinę priešpietę sudrums pirmieji ekspresionistų, pargužėjusių iš Vakarų, poetiniai bei dailės bandymai, jų spauda ir modernizmo troškulys, taip nepatiksiąs aktyviajam prelatui A. Jakštui-Dambrauskui...

Tuoj pat pasirodys ir minėtoji bohema, ji pavers kavinę intelektualų klubu, mat dieną čia prašalaičiai neužsuka. Ar ateis K. Binkis, J. Vienožinskis, A. Herbačiauskas, P. Vaičiūnas, A. Galdikas, J. Tysliava, V. Didžiokas? Nežinia. Kad ir kas ateitų – visi sukalios, kumščiais daužys stalus, bučiuosis, vartys kėdes, skaldys vieni kitiems antausius. Čia gims naujos idėjos, skambės žarstoma kritika, įtariai bus išklausomos aukštuomenės salonų būrėjos Maros pranašystės.

Tai bus daugiabalsis ir margaspalvis žmonių gyvenimas su statomomis mėlynomis oro pilimis ir vartotojiška nuostata, su romantinėmis iliuzijomis ir nauja miesto gyventojų pasaulėžiūra. Tai bus kaip visur ir visada pasaulyje – sena ir nauja, ramu ir nutrūktgalviška, moralu ir ne...

Vienos dienos seminarą tema „Avangardo apraiškos tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime“ Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje norėtųsi pavadinti įstabiu liudijimu, kokį pedagoginį stebuklą gali padaryti kūrybiškų ir aistringų mokytojų kolektyvas, kuriam ne tas pat, ką iš mokyklos išsineš ir kokie išeis jų mokiniai.

Žodis kūrybingiesiems...

Idėja per vaizdinį

Integruotos menų ir literatūros projektinės veiklos patirtis Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje

Mes, Karoliniškių gimnazijos bendraminčių kolektyvas: Aida Balčiūnienė, Rytė Šalčiuvienė, Algimantas Urbanavičius, lituanistai, Angelija Vekterienė, dailės mokytoja, Reda Urbonienė, direktorės pavaduotoja, choreografijos mokytoja, Laima Kantakevičienė, Vidas Augustinavičius, technologijų mokytojai, Gražina Kazlauskienė, muzikos mokytoja, Ona Mačernienė, direktorė, bei būrys geranoriškų pagalbininku, ir mūsų vadovaujami moksleiviai sugalvojome, pasak K. Binkio, kurio 110-ąsias gimimo metines norime prisiminti, paskrajoti po tarpukario Kauną, atkurti Laikinojoje sostinėje vykusią savotišką kultūros revoliuciją, pastudijuoti amžinąjį ginčą tarp seno ir naujo, tarp „sacharino“ ir moderno. Taigi „Salem aleikum“ garsiojoje Makso Konrado kavinėje.

Šio ir kitų integruotų projektų tikslai yra tokie:

• vartotojiškoje informacinėje visuomenėje aktualizuoti humanitarines disciplinas (ar šiandien klube, kavinėje ginčijamasi literatūros, dailės, muzikos, apskritai meno klausimais?);

• guiti iš mokyklinio gyvenimo nuobodulį, nes šia liga jau serga beveik kiekvienas šiandienos jaunas žmogus: pakitusių XXI amžiaus vertybių apsuptyje ne tik nebesidomima dvasine, intelektualia savo raiška, bet ir nebepažįstama, nebenorima improvizacinės, karnavalinės vaidybos, žaidimo kultūros;

• numatyti novatoriškas pasaulio bei Lietuvos kultūrinio gyvenimo pristatymo formas, „prisiliečiant“ prie autentiškos medžiagos, atrandant originalų santykį su kultūra;

• skatinti generuoti ir kaupti idėjas, ugdyti kūrybišką asmenybę, mokyti ir mokytis dirbti kolektyviai su mokyklos bendruomene, skleisti teigiamas emocijas...

Nuo Renesanso – iki Konrado

Kaip atsidūrėme Konrado kavinėje? Mokytoją A. Balčiūnienę po puikiai pavykusių projektų – H. Radausko 90-mečio, V. Mačernio 80-mečio proga, Kalėdinių skaitymų... – persekiojo mintis sukurti ką nors lengva, žaisminga, linksma... Nejučia, tarp kitko, po truputį buvo dairomasi į lietuvių Meilės lyriką. Besidairant kyla spontaniška idėja J. Bretkūno Biblijos 400 metų sukakčiai realizuoti grandiozinį projektą „Renesanso keliu į J. Bretkūno bažnyčią“. Užsimota plačiai, todėl pluša visa gimnazija: ir mokytojai, ir mokiniai.

XVI a. architektūrą pristato dailės mokytoja su daugybe užsidegusių piešti moksleivių. Negana kruopščiai, pedantiškai išpuoselėtų autorinių darbų – beveik visa mokykla virsta tikra Renesanso buveine.

Choreografijos mokytoja organizuoja iškilių XVI a. asmenybių – V. Šekspyro, L. da Vinčio, K. Kolumbo, J. Gutenbergo, J. Bretkūno aprangą. Paruošia sarabandą, – itin sudėtinga kampuotus šiuolaikinio jaunuolio judesius paversti grakščiais lėtais žingsneliais. Liepsnojantys deglai, žvakidės, šachmatų lentos principu nutapytos grindys įkvepia šokėjus.

Muzikos mokytoja ir jos vadovaujami moksleiviai parenka ir pritaiko autentišką to meto muziką. Repeticijos, repeticijos, repeticijos, kol tauriai suskamba madrigalas.

Maždaug 3 mėnesių prireikia idėjai paversti realybe, dirbant kasdien: ieškant literatūros (šio darbo imasi lituanistės), pritaikant ją tam tikrai temai, redaguojant moksleivių sukurtus tekstus, kartu juos perkuriant, atrenkant, komponuojant, paremiant vaidmenis, repetuojant pavieniui, paskui drauge, kol atskiros scenos sujungiamos į visumą. Bendras darbas vienija, bendra sėkmė įkvepia naujiems sumanymams. Jau tada, iškart po Renesanso projekto, užsimota realizuoti tada dar vadinamą „sacharininį vakarėlį“. J. Bretkūno projekto dalyviai (daugiausia dvyliktokai) džiūgauja išsiderėję galimybę dalyvauti kitame projekte, nors jau bus studentai.

„Sacharininio vakarėlio“ nokinimas

Pirmas susirinkimas – 2003 06 19, jau po egzaminų įkarščio, – jį galima vadinti viso projekto užuomazga. Dalijantis idėjomis iš savo srities, dailės mokytoja pasisiūlo apmąstyti erdvę kavinei, galimai Laisvės alėjai su to laiko atributika, reklamai. Choreografijos mokytoja imasi organizuoti kostiumus, muzikė – muziką ir galimus solinius pasirodymus. Technologijų mokytoja užsidega su mokiniais išstudijuoti ano laiko buitį: aprangą, virtuvę, serviravimo ypatybes, sąsajas su šiandiena. Lituanistės sutaria per vasaros atostogas apmąstyti galimą scenarijų, išstudijuoti literatūrą, išdrįsta užsimoti pakviesti į renginį gerbiamą Galiną Dauguvietytę – to meto kultūrinio gyvenimo liudytoją.

Rugpjūčio pabaigoje, užuot pasidaliję vasaros, kelionių įspūdžiais, patraukiame į Masiulio knygyną, kur dailės mokytoja iš lentynų traukia albumus. Ir verčiame, verčiame... Rūpi aplinka, baldai, indai, dekoro ir aprangos detalės, laikysena. Rūpi taip pačioms išstudijuoti, kad noru domėtis uždegtume ir moksleivius.

Po akimirksniu praskriejusio planų, sąrašų, programų pripildyto rugsėjo vėl buriamės bendram darbui: iš Valstybinio archyvo pasiseka išsinuomoti 1927-1938 metų filmus „Dokumentai apie Lietuvą“. Kartu su moksleiviais peržiūrime, analizuojame, ginčijamės, mėgindami išsiaiškinti detales, pajusti laiko (prieš 80 metų!) dvasią. Mokiniai juokiasi, bet palaipsniui anas laikas, kultūrinio gyvenimo veikėjai, Lietuvos Prezidentas, plačioji visuomenė, studentai sąmonėje įgyja atitikmenis: bandysime atkurti, kad kiti patikėtų... Rugsėjo pabaigoje suplanuojama išvyka į Kauną, siekiant autentiško santykio su ano laiko Kaunu. Deja, Metropolis toli gražu ne tas, kuriuo Kaunas didžiavosi trečiąjį XX a. dešimtmetį.

Kelionė į Kauną svarbi ir puikiu sutapimu – kompozitoriaus G. Kuprevičiaus operetės „Kipras, Fiodoras ir kiti“ premjera. Argi galima praleisti tokią progą?! Mūsų sumanymas randa patvirtinimą: griežta sutana, palaikanti tradiciją, ir naivus studento pasitikėjimas savimi, paviršutiniški ponių įgeidžiai ir valiūkiškas naujumo teigimas, ginčai iki susistumdymo Konrado kavinėje – viskas tarp žmonių, kurie kloja esminius modernios Lietuvos kultūros, menų, filosofijos, pasaulėžiūros pamatus.

Premjera tik sustiprina jausmą, jog privalu išmokti pagarbaus santykio su šviesiausiais ir stipriausiais ano meto liudytojais.

Prasideda intensyvus darbas...

DAILĖ

Mokiniai, vadovaujami dailės mokytojos, studijuoja Lietuvos dailės istorinę raidą: lygina su Vakarų Europos tuometiniais architektūros, taikomosios dekoratyvinės dailės, grafikos (plakato, reklamos, iliustracijų, fotografijų) pasiekimais. Studijuojama atskirų menininkų kūrybinė veikla. Įkvėpimo ieškoma parodose „Lietuvos prezidentai“, „Kultūros istorijos ženklai“ (Meno pažinimo centras, programa „Gyvoji istorija“). Pasiskirstoma darbui konkrečiomis grupėmis: trečiokai gimnazistai apibendrina informaciją apie Kauno meno mokyklos mokytojus ir mokinius.

Autorines parodas įsipareigoja parengti P. Jonys („Kauno architektūra“) ir V. Bugaitė („Retro mados“). Dekoratyvias detales – rožes – primenančias sceninį stilių kuria pirmokai (grupinis darbas); reklamos stulpus dekoliažo technika (naudodami autentiškus tekstus) – įvairių klasių gimnazistai. Antrame aukšte – aštuntokų nupieštas ekspresionistiškas ir futuristiškas šokis.

Nemenkas darbas atliktas suvienijus vaikinų, vadovaujamų technologijų mokytojo, ir dailininkų pajėgas: sukurti stelažai ir vitrinų dekoracijos Kauno Laisvės alėjai (kepykla, siuvykla, krautuvėlės). Svarbiausias tikslas – stengtis atkurti tarpukario Kauno aplinką, siekiant sugrąžinti ir autentišką dvasią, – todėl Konrado kavinėje atsirado vietos net Milo Venerai. Taip mokiniams truputį artimesnis pasidarė damų moteriškumas ir elegancija, vyrų inteligencija, oru­mas ir galantiškumas.

TECHNOLOGIJOS

Technologijų mokytoja į projekto veiklą įtraukia ir moksleives, ir praktiką atliekančias studentes. Studijų objektai: tarpukario Lietuvos buities, maisto kultūra, kultūros paveldas, retro vakar ir šiandien. Moksleiviai suranda ypatingų detalių apie duoną ir ragaišį, vėdarus ir šaltanosius, džiovintą sūrį ir t. t. Mergaitės ypač susidomėjusios drabužių detalėmis, modeliais, linijomis. Žavisi aukštąja tarpukario Lietuvos mada, studijuoja puošybą. Konkrečios užduotys atliekamos surinkus pakankamai medžiagos – vien tik šaltinių – 45!

Aštuntokės modeliuoja, kuria ir siuva skrybėlaites, rengia fotosesijas ir parodas. Pirmokės gimnazistės siuva rožes. Antrokės studijuoja receptus, pagal kuriuos keps konditerijos gaminius. Visos merginos, tarpininkaujant studentėms, studijuoja serviravimo ypatybes, aptarnavimo kultūrą. Noriai ieško, randa, mokosi, dalijasi patirtimi.

CHOREOGRAFIJA

Trečiajame dešimtmetyje tamsias prirūkytas karčemas išstumia elegantiškai įrengti restoranai ir kavinės – jie tampa labiau pasiturinčių žmonių laisvalaikio praleidimo vietomis. Publika ir atlikėjai trokšta vis naujų įspūdžių, todėl toleruoja naujoves, sceną užvaldo populiarūs visame pasaulyje tango, fokstrotai, valsai, čarlstonas.

Su trečiokais studijuojame to laiko pramoginę muziką, šokius, kostiumus. Po derybų moksleiviai pasirenka populiariausius trečiojo dešimtmečio šokius – tango ir valsą. Judesius tobuliname pagal 1929-1938 m. muzikos įrašus. Intensyviai dirbame gruodžio ir sausio mėnesį. Sunkiausiai sekasi ne techniškai atlikti šokių žingsnius ir brėžinius, bet atskleisti jų charakterį. Tik kostiumai ir dažnos bendros repeticijos išryškina, individualizuoja judesius bei manieringumą.

MUZIKA

Parengiamasis darbas prasideda literatūros apie tarpukario Kauno muzikinį gyvenimą paieška. Mokiniai studijuoja to laiko estetinius idealus, nulėmusius muzikos stilistiką. Analizuojame instrumentinę, vokalinę muziką. Sustojame ties saloninėmis lengvo stiliaus dainomis.

Karštai diskutuojant, bandant ir atmetant daugybę kūrinių iš ikikarinio romansų albumo „Aš iš meilės gavau džiovą“, pagaliau pasirenkamas ironiškasis „Oi, berneli, tu beširdi“ ir „Kadais palei mėlyną jūrą“.

Makso Konrado kavinėje visus apie save telkia Pomerancas. Kaip atkurti šį vaidmenį? Repetuojamas duetas fortepijonui ir klarnetui – skamba S. Joplin „Pasivaikščiojimas“. Pagal scenarijų ieškoma tinkamo Ž. Bizė kūrinio – tai „Nadyro romansas“.

LITERATŪRA

Po truputį, gabaliukais, dėliojame scenarijų. „Studentai“ kuria sceną, remdamiesi L. Gudaičio ir V. Katiliaus prisiminimais ir liudijimais. „Ponai“ studijuoja kategoriškus A. Jakšto-Dambrausko literatūros, dailės vertinimus. Į scenarijų įtraukiame garsųjį „Keturių vėjų pranašo“, iliustruoto A. Galdiko, suniekinimą: „Ši pramoga visai pritinka kaimo kiauliaganiams. Dėl ko ją yra pamėgę mūsų jauni literatai, atspėt nesugebam“. Mūsų aktorėliams smagu garsiai vieningai skanduoti: „Mes, jauni iškeltgalviai...“, nes tai atitinka ir dabartinio jauno žmogaus laikyseną, – juk maištas...

Moteriškoji linija atkuriama lengviau...

Galutinį scenarijaus variantą pavyksta užbaigti per rudens atostogas. Lietuvių kalbos mokytojas A. Urbanavičius įsipareigoja išleisti laikraštį, skirtą K. Binkio gimimo sukakčiai paminėti.

Iki žiemos atostogų aktoriai (ketvirtokai, trečiokai, antrokai, pirmokai gimnazistai) turi išmokti tekstus. Tai daro noriai. Sudaromas repeticijų tvarkaraštis. Kuriamos atskiros scenos: ponų ir kunigo, K. Binkio, J. Tysliavos ir S. Šemerio, studentų, ponių. Tuo pat metu studijuojama papildoma ir autentiška literatūra – „Keturių vėjų pranašas“ ir „Keturi vėjai“, K. Binkio laiškai, prisiminimai apie K. Binkį ir kitus keturvėjininkus.

Dykumos ir oazės

Studijuojama meno istorija. Ieškome Konrado kavinės atitikmens Vilniuje, nes Kaune nėra.

Kiekvienam ateina ir „dykumos“ laikai, kai pasijunti išsekęs, tarsi išsikvėpęs. Pirmykštis užsidegimas dingęs, harmoningos trečiojo dešimtmečio scenografijos, vaidybos vienovės pasiekti neįmanoma, daug kas atrodo per sunku, daug kas neišeina. Mokiniai vis grėsmingiau jaučia egzaminų finišą, nebeturi laiko repeticijoms, užsibrėžti tikslai nebeatrodo tokie svarbūs... Žodžiu, kasdienybė suka savo galingąjį smagratį, įtraukdama ir mus – pavargusius, nepatenkintus, susigraužusius...

Bet juk dykumos tam ir duotos, kad jas pereitum ir patirtum džiaugsmą, priėjęs žaliuojančią oazę.

Mes ieškome ir randame „Baltąjį Štralį“. „Štralis“ mus įkvepia tolesniam darbui. Repeticijų grafikas po atostogų – sausio 9, 13, 16, 20, 24 dienos. Įtampa auga, generalinė repeticija – 26-ąją.

Taigi – garbingoji sausio 28 d. Mes, suinteresuota padūkusi valdyba su ne mažiau padūkusiais pavaldiniais, viską Jums pasakėme. Buvome darbštūs, vieningi, autentiški, drąsūs...

Dialogas / 2004 m. vasario 6 d. Nr. 6 (599)