Ir angelas laukia žiemos...

Apima rudens melancholija, kai viena po kitos bėga trumpos, bespalvės dienos, pažvelk į juodą nuogašakių medžių piešinį pilkšvame danguje, į kur ne kur styrančias, arba glotniai sugulusias  paskuti­nes  šių  metų žoleles, pirmuosius ledokšnius, nedrąsiai ant jų krintančias snaiges. Ar gali neprisiminti karpinių, žavėdamasi gamtos graviūromis? Tai širdžiai mieliausias užsiėmimas ilgais rudens ir žiemos vakarais. Apie šį seną ir visiems prieinamą meną kalbamės su Vilniaus Karoliniškių gimnazijos technologijų mokytoja metodininke, Tautodailininkų  sąjungos nare Laima KANTAKEVIČIENE, nuostabių popierinių ornamentų autore ir mokinių  kūrybinės minties puoselėtoja.

„Negerai, kai darbas ir laisvalaikio pomėgiai sutampa, – sako pedagogė, – gal dėl to negaliu ilgai likti su vienos srities rankdarbiais, dirbu periodais, kurie tęsiasi apie pusmetį: tai neatsitraukiu nuo skiautinių, tai nepaleidžiu iš rankų vąšelio arba virbalų. Vasarą vilioja žolynai, šiaudeliai, žiemą neretai karpau. Paprastai „užsikrečiu“ tuo, ko mokau savo mergaites“. Į Tautodailininkų sąjungą Laima įstojo, kai dar buvo moksleivė. Ji mokėsi toje pačioje mokykloje, kurioje dabar dirba. Darbų mokytoja Erdvija Giniotienė, pastebėjusi dešimtokės pomėgį kurti smulkius darbelius iš plonyčių siūlų, paragino ją dalyvauti parodose ir stoti į Tautodailininkų sąjungą. „Tai nebuvo jokia protekcija, bet be mokytojos raginimo nebūčiau drįsusi viešai rodyti savo darbus. Ak, kokia išdidi ir laiminga buvau pirmosios parodos atidarymo dieną. Aš – dalyvė!“ – prisimena Laima Kantakevičienė. Dabar jai laimės teikia ne garbė ir pripažinimas, o visai kiti dalykai. Tarp jų – ir kūrybos džiaugsmas, ir gabių mokinių sėkmė. Bet ar visa tai būtų atrasta, jei ne tie pirmi, nedrąsūs kruopščios mergaitės žingsneliai? Tiesa, tikroji šios ilgos rankdarbių pasakos pradžia buvo net ne mokykloje, o ankstyvoje vaikystėje, kai jai mažutei vyresnioji sesutė Irena leido pervynioti siūlų kamuoliuką. Kaimynystėje gyvenu­sios moterys pamokė užmesti siūlus ant virbalų, paaiškino, kaip reikia megzti. Dvi mažos mergytės rankdarbių mokėsi ne iš mamos. Dabar, sulaukusios brandaus amžiaus, moterys spėlioja: gal jose nubudo močiutės genai. Savo močiutės seserys niekada nėra mačiusios, ji mirė visai jauna, bet giminaičių išsaugoti rankdarbiai byloja nepaprastą tos kaimo moters darbštumą ir gerą skonį.

„Nemoku piešti. Gėlytė, linija, keli taškeliai – visas mano menas“, – prisipažįsta Laima, paklausta, kaip ji kuria karpinių ornamentus. Ji pritaria Albinai Žiupsnytei, teigiančiai, kad lietuviškų karpinių stiprybė glūdi simetrijoje ir plonų bei storų linijų ritmikoje. Spalvos – juoda ir balta, retkarčiais dalį fono pagražina švelnios pastelinės spalvos popierium. Nenorėdama kartoti kitų meistrų pamėgtų motyvų, Laima retai karpo medžius. Jos mėgstamiausios kompozicijos sudarytos iš 3-4 pasikartojančių ornamentų. Šie darbai puošia darbo kabinetą, bičiulių namus, ne sykį pripažinti parodose.

Laima Kantakevičienė sugretino karpinius su įvairiais tradiciniais rankdarbiais ir pastebėjo, kad, siuvinėjant karpytiniu būdu, galima tiksliai pakartoti popierinio karpinio siluetą, o mezgimas, nėrimas vąšeliu, siuvinėti kryželio dygsniai pakeičia piešinį, bet gražiai pakartoja motyvą. Per technologijų pamokas sumani mokytoja pritaiko karpinius ir batikos darbuose, ir puošdama tortus.

Karpymo meno pedagogė moko 5-8 klasių mokines. Prašo, kad mamos paskolintų manikiūrines žirklutes, nupirktų juodo popieriaus. Pamokoje aptaria temas, parodo žymių meistrų darbus, bet draudžia juos kopijuoti, ir pati nė karto neprideda rankos prie mokinės darbelio – tegul viską kuria jaunas žmogus. Pirmieji darbeliai nesudėtingi, bet dirbant žirklės darosi vis klusnesnės, darbuose atsiranda vis daugiau elementų. Mokinės, iškarpiusios po gyvybės medį, papuošia jais savo sąsiuvinius. Vėliau kuria iliustracijas savo ir bendramokslių literatūros kūriniams, dalyvauja parodose. Taip gimė vaikų kūrybos knygelės „Pavasario šėlsmas“, „Auginant sparnus“, „Žiemos pasaka“. Nuo 1996 m. Laimos Kantakevičienės mokinių darbai buvo eksponuoti septyniose įvairiose Vilniaus ugdymo įstaigose surengtose parodose. Moksleivių kūriniai panaudoti kuriant ES švietimo programos „Socrates Comenius“ mokyklinio projekto „Kelionės po vaikų literatūros ir muzikos pasaulį“ užduočių knygelę „Andersianada“. Mokiniai drauge su mokytojais kelis mėnesius atidžiai skaitė H. K. Anderseno pasakas, aptarinėjo jas, kūrė eskizus. Šio darbo rezultatas – įdomios, dvasingos, ir nuotaikingos pasakų iliustracijos.

Karpiniams, kaip ir visai kūrybai, daug įtakos turi metų laikai. Pavasarį dažniausiai karpome gyvybės medį, velykinius zuikučius, margučiams būdingus ornamentus, vasarą – gėles, ankstyvo rudens karpiniuose pasklinda krintantys lapai ir voratinkliai. Na, o žiemos ir artėjančių švenčių neįsivaizduojame be baltų karpytų snaigių mėlyname fone, snieguoto peizažo su trobele, pro kurios langus sklinda jauki šviesa, eglučių, senių besmegenių, pusnynuos miegančių nykštukų bei aukso žuvų po ledu ir, žinoma, be tyro vilties ir gėrio angelo, plevenančio savo popieriniais sparnais virš visų mūsų minčių ir svajonių.

Tatjana RAMANAUSKIENĖ

         Kraitė / 2002 m. lapkričio 27 d. Nr. 22 (126)