Vilniaus Karoliniškių Gimnazija

Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje Angelė Vekterienė dirba dailės mokytoja.

Aplinkinius ji žavi iniciatyva ir kūrybiniais užmojais. Tik jos nuopelnu gimnazijos koridoriai nėra vien pilkos niūrios sienos. „Negaliu ir nenoriu prisiimti visos šlovės. Padedu vaikams, jie – man. Kuriame visi kartu“, – nuolat minėdama gimnazistų vardus apie kūrybą kalba pedagogė.

Kaip ir visi vaikai, Angelė Vekterienė turėjo svajonę – ji norėjo tapti dailės mokytoja. „Vaikystėje visos kambario sienos buvo ištapytos, nuotraukos, enciklopedijos buvo apipaišytos ir apkarpytos, – susiima už galvos moteris. – Buvau namų siaubas. Labai gerai sekėsi per dailės pamokas, nuolat padėdavau kitiems“.

Tačiau apie tai, kad galėtų būti dailininkė, Angelė nedrįso nė svajoti. „Maniau, kad menininku gali būti tik tas, kuriame glūdi didžiulis talentas, – su šypsena prisimena vaikystę mokytoja. – Kadangi savęs nelaikiau genijumi, nutariau tenkintis pedagogės darbu“.

Tačiau tokiam dukters apsisprendimui nepritarė tėvai, tad mergina pasirinko biologijos studijas: „Biologija man labai patiko. Smagiausia, kad dažnai tekdavo piešti paukštį, augalą ar žmogų. Dėstytojai paimdavo mano praktikos darbus kaip pavyzdžius kitiems studentams“.

Studijų metais Angelė sukaupė daugybę vertingų knygų, domėjosi gamta. Tačiau savo svajonės ji nepamiršo ir stojo mokytis į Dailės akademiją. „Studijuoti dailę man be galo patiko, – prisimena Angelė. – Iš biologijos paskaitų gerai pažinojau gamtą, tad įsivaizduoti, kaip atrodo vieno ar kito augalo struktūra, nebuvo sunku“.

Pedagogė puikiai supranta genialiojo Leonardo da Vinci nuostatą, kad norint tobulai nutapyti vieną ar kitą objektą pirmiausia reikia jį gerai pažinti. „Biologija ir dailė praturtina viena kitą. Pažinimo etapą perėjau, tad dabar galiu atsiduoti vien tapybai“, – džiaugiasi dvigubą specialybę įgijusi pašnekovė.

Tapyti ant Karoliniškių gimnazijos sienų mokytoja pradėjo prieš trejus metus. Kaip teigia pati Angelė, tokiai kūrybai ją įkvėpė aplinkybės: „Koridoriuose, išdažytuose mėlyna spalva, buvo nejauku, šalta. Ne tik man, bet ir mokiniams norėjosi pakeisti aplinką“. Gimnazijos administracija mokytojos ir gimnazistų idėjai neprieštaravo, tik prašė iš anksto pateikti būsimo darbo eskizus. Juos piešiant praėjo kone trys mėnesiai. „Sunkiausias buvo ieškojimų procesas. Su vaikais ilgai svarstėme, ką pavaizduoti freskose. Temas eskizams rinkomės vartydami įvairias knygas, garsių tapytojų darbus“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak moters, freskų tapymo pradžia buvo labai įdomi. Visa tai buvo nauja, dar nepatirta. O ar nebaugu? „Tikrai ne, – šypsosi kūrėja. – Negalėjau bijoti. Blogiausiu atveju juk galima uždažyti, ar ne? Buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodys spalvingos sienos, todėl nedelsdami pradėjome darbą“.

Mokytoja neapsiriko – sumanymas nepatyrė fiasko. Priešingai – ir gimnazijos darbuotojai, ir mokiniai bei svečiai buvo sužavėti naujuoju kūriniu – pirmąja freska. Aplinkinių teigiama reakcija paskatino Angelę kurti toliau.

Dabar kiekviename gimnazijos aukšte galima pamatyti vis įdomesnę freską: istorijos kabinete susipažinti su įvairių amžių personažais, pirmame aukšte praeiti pro pasakiško grožio pievą, psichologijos kabinete pamatyti nutūpusią pelėdą ir panašiai.

„Neseniai susidomėjau Rytų menais, pradėjau lankyti japonų meno studiją. Į mokyklą dažnai atsinešu japoniškų teptukų, vaikams parodau kaligrafijos potėpių ypatumus“, – pasakoja pedagogė. Netrukus Angelė pastebėjo, kad šiuo savo pomėgiu užkrėtė mokinius. Taip mokykloje ant sienos „ugnimi svaidytis“ pradėjo japonų kultūros simbolis – drakonas.

Iš pradžių mokytoja visus freskoms tapyti reikalingus dažus, teptukus bei kitas priemones pirkdavo už savo pinigus. Pastaruoju metu tuo pasirūpina užsakovai: mokykloje apsilankantys svečiai susižavi sieninės tapybos kūriniais ir pakviečia mokytoją naujiems projektams.

„Ir man, ir vaikams džiugu, kai darbus vertina. Todėl sutinkame įgyvendinti naujus pasiūlymus, – tikina dailininkė. – Praėjusiais metais teko tapyti Universitetinėje vaikų ligoninėje, užpernai – Vilniaus miesto psichologinėje-pedagoginėje tarnyboje. Nors už darbą niekas nemoka, pats kūrybos procesas viską atperka, teikia žmogui džiaugsmą, pasitenkinimą savimi. Jautiesi padaręs kažką prasmingo“.

Dažniausiai freskos tapymas trunka dvi tris dienas. „Bet dirbame nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro“, – tvirtina ji. Būna atvejų, kad su mokiniais Angelė darbą atlieka per dieną. Pasak pašnekovės, viskas priklauso nuo užsidegimo ir sėkmės.

Apie kiekvieną kūrybos vaisių moteris pasakoja su didžiule meile. „Jeigu darbas yra prasmingas, reikalingas, tuomet jis man brangus. Nemėgstu savęs sureikšminti, neva vienas ar kitas kūrinys ypatingas“, – kukliai sako dailės mokytoja.

Kaip tvirtina specialistė, sieninė tapyba daug sudėtingesnė, čia keliami didesni reikalavimai. Kartu su vaikais tapydama freską mokytoja stengiasi atlikti darbą kuo kruopščiau, jame palikti teigiamos energijos. Pasak pašnekovės, kūrinys privalo turėti tikslą: harmoningai, raminamai, galbūt žaismingai nuteikti žmogų.

Dviejų dukterų mama Vekterienė teigia, kad visa jos giminė „prie meno“: vieni gabūs literatūrai, kiti – dailei. Moteris tapo ne tik freskas, ji žavisi ir molbertine tapyba. „Mano kūryboje gausu visokių keistų metamorfozių, fantazijų, – kalba Angelė. – Tapau portretus. Kai turiu laisvo laiko, piešiu kreidelėmis ar pastele. Mėgstu fiksuoti įspūdį, patinka impresionistų kūryba, vilioja nuotaikos perdavimas, momento žavesys. Svajoju nutapyti kelionių įspūdžius, skirtingų kultūrų fragmentus. Labai patinka piešti eskizus, fotografuoti“. Fotoaparatu mokytoja fiksuoja įdomesnius architektūros pastatus, senamiestį, vėliau nuotraukas rodo mokiniams: jose ieško detalių, kurias būtų galima nutapyti.

Nors moteris kuria kone kasdien, namie jos darbai ilgai neužsibūna. Dažniausiai kūrinius Angelė kam nors dovanoja.

Beje, namie freskų dailininkė netapo. „Nusibostų. Nenoriu, kad atėjusieji į svečius sakytų: „Apsipiešė namų sienas, gal jai „stogas nuvažiavęs“, – juokiasi dailininkė. – Be to, mokykloje ir taip kasdien girdžiu vaikų komentarus, koks neprotingas Vincentas van Goghas ausį nusipjovė ir panašiai... Manau tarp gyvenimo ir kūrybos turi būti tam tikra riba. Kiekviena diena man yra vertybė ir nemanau ko nors atsisakyti. Vertinu tiek bendravimą su žmonėmis, tiek savęs aukojimą šeimai, mokyklai“.

Daugelio tvirtinimus apie kūrybą kaip kančią Angelė skuba paneigti. „Kūryba visų pirma – kantrybė, noras save realizuoti, atlikti darbą tobulai. Abejočiau, kad norint kurti būtina patirti nuoskaudą. Mano manymu, kuria tik laisvas žmogus, tad ar laisvė gali būti tapatinama su kančia?“ – filosofiškai svarsto dailės mokytoja.

Neseniai įsigijusi naują kompiuterį Angelė džiaugiasi, kad dabar galės kurti dar ir naujomis technologijomis: „Tai labai praplės kūrybos galimybes“.